Šiandien kontraceptinės tabletės, o juo labiau kontraceptinis pleistras, yra paskutiniai išradimai ilgoje kontracepcijos istorijoje. Įvairiausios priemonės, siekiant apsisaugoti nuo nepageidaujamo nėštumo, buvo naudojamos per visą žmonijos istoriją. Žinoma, senovėje naudotus kontracepcijos metodus ir priemones vargu ar galima palyginti su patikimais mūsų dienų išradimais, tačiau dalis jų, išliko iki mūsų dienų, tik šiek tiek kitokia forma.
Senieji metodai

Remiantis senovės medicinos rankraščiu “Ebers Papyrus”, moterims į makštį buvo patariama dėti vilnonį audinį, pamirkytą sumaltų datulių, akacijų ir medaus mišinyje. Akacijos ilgainiui fermentuojasi į pieno rūgštį, kuri yra gerai žinoma, kaip spermicidas, apsaugantis nuo nėštumo. Fermentuotose akacijos augalo sultyse išmirkytus medvilnės pluošto tamponus naudodavo ir egiptietės.
Prieš kelis šimtmečius, Kinijos moterys gerdavo grafitą ir gyvsidabrį. Toks vaisingumo reguliavimas dažniausiai baigdavosi moters nevaisingumu arba net mirtimi.
Žymus filosofas Aristotelis moterims, kaip apsisaugojimo nuo nėštumo priemonę, siūlė makšties “išplovimą” kedro aliejumi, grafito tepalu ir su alyvų aliejumi sumaišytais smilkalais.
O vienas pirmųjų oralinių kontraceptikų buvo granato vaisius. Moterys valgydavo jo sėklas. Vaisius ir augalus, kaip apsisaugojimo priemonę, naudojo dauguma Afrikos, Azijos ir Amerikos moterų. Kontracepcijos istorijos tyrinėtojus dažnai nustebina išradingos liaudies sugalvotų priemonių veiksmingumas. Pavyzdžiui, Indijoje ir Šri Lankoje moterys norėdamos apsisaugoti nuo nepageidaujamo nėštumo, valgydavo papają. Vėliau Anglijos tyrimų grupė nustatė, kad enzimas, papainas, esantis vaisiuose sąveikauja su hormonu progestinu, kuris ir apsaugo nuo nėštumo.
Senovėje moterys į makštį dėdavosi krokodilų, dramblių, pelių mėšlo arba medaus, o kaip barjerinę priemonę naudodavo gyvulių žarnas. Iki mūsų dienų išlikusi cheminė ir barjerinė kontracepcija pakito savo forma. O pažangios hormoninės kontracepcijos era prasideda XX amžiuje.